Lipdukų karalius

 Ši knyga, buvo geriausia ką Sebastianui nupirkau pastaruoju metu. Kai nupirkau, nusprendžiau ją palaikyti, jam tam laikui, kai jis jau bus paaugęs ir galęs tuos lipdukus klijuoti kurnors labai prasmingai, dekoruoti ir t.t. , nes tie lipdukai išties gražūs. Bet jis ją rado (matomai nereikia knygų slėpti knygų lentynoje :P ) ir pradėjo klijuoti kitoje lapo pusėje. Pasirodo, ši knyga buvo geriausias užsiėmimas broliui gimus, nes turėjau daug mažiau laiko Sebastianui. Jis neprieštaravo taip leiti laiko.

Po bažnyčios

Superherojus Pūkelis :)

Berniukai

 Taip, aš juos fotografuoju tikrai dažnai :) Bet manua man reikalingas šis blogas tam, kad netik fotografuočiau, bet ir sutvarkyčiau, surūšiuočiau ir reakiai kamnors parodyčiau šias nuotraukas. Kad ir mūsų vaikams, kad jie jau matomai pamiršę savo vaikystės kasdienybę, galėtu patys į save pažiūrėti.

Kelionė į Liepają

 Esu pastebėjusi, kad Sebastianui nepatinka pozuoti. Tai puikus pavyzdys :)

Berniukai

 Ak ta nostalgija, atrodo dar vakar ten buvo 1 berniukas :)

Mano vyrai

Koks jis dar mažas! Jam dvi savaitės. Laikas prabėgs labai greitai ir jis jau lakstys. Tuom man patinka fotografija, kad per ją galima sugrįžti kur kitaip nebegali.

Myliu!

Kai matau jį, suprantu, kad tai geriausia ką galėjau padaryti per  pastaruosius 2 metus ir 10 mėnesių :)

Sausainių kepėjas

Pirmosios savaitės kimirkos

Toks idomus dalykasapie tas nuotraukas (bendrąja prasme). Nuotraukos yra puikus būdas sustabdyti ir išsaugoti akimirkas, kurios egzistuoja tik tą momentą. Tarsi užkoncervuoja tai kas tą akimirką yra taip realu ir kas daugiau nepasikartos. Tai puikus būdas grįžti į praeitį :) Tačiau nuotraukos ir meluoja, ir pasakoja tiesą. Niekada gyvenime nesu buvusi laimingesnė ir labiau pavargusi vienu metu.  Kaip gali kažkas toks nuostabaus, kaip mažas žmogus, vaikelis išaugti mano kūne? Ir jis yra asmenybė, jis nėra dalis manęs, kurią sugebėčiau kontroliuoti. Jis žmogus!

 Pirmąjį mėnesį tikrai atsiminsiu kaip maratoną.
Tiek daug minčių sukasi mano galvoje, kad nežinau ar sugebėčiau jas visas surašyti. O to ir nereikia. Jis mano, man jos reikalingos :)...jas ir pasilaikysiu.

 Nuotraukose neįmanoma įamžinti to kaip Sebastianas elgėsi. Jis taip nedrąsiai visuomet atsiguldavo prie Gabrieliaus. Tik atsiguldavo ir stebėdavo mūsų reakciją tarsi klausdamas, ar jis taip gali elgtis.
Tiek daug meilės jis norėjo duoti boliui. Visiems mums gyvenimas pasikeitė, apsivertė aukštyn kojomis...bet tai į gerą.
Sebastianas tiek daug išaugo nuo to laiko kai į mūsų gyvenimą įžengė Brolis :) mes visi turėjome ir visdar turime kasdien pasistiepti aukščiau to kas esame ir buvome, tad taptume tuom kuo galime būti. Nežinojau, kad kada gyvenime būsiu tokia kokia esu...ir man tai patinka :)