Toks idomus dalykasapie tas nuotraukas (bendrąja prasme). Nuotraukos yra puikus būdas sustabdyti ir išsaugoti akimirkas, kurios egzistuoja tik tą momentą. Tarsi užkoncervuoja tai kas tą akimirką yra taip realu ir kas daugiau nepasikartos. Tai puikus būdas grįžti į praeitį :) Tačiau nuotraukos ir meluoja, ir pasakoja tiesą. Niekada gyvenime nesu buvusi laimingesnė ir labiau pavargusi vienu metu. Kaip gali kažkas toks nuostabaus, kaip mažas žmogus, vaikelis išaugti mano kūne? Ir jis yra asmenybė, jis nėra dalis manęs, kurią sugebėčiau kontroliuoti. Jis žmogus!
Pirmąjį mėnesį tikrai atsiminsiu kaip maratoną.
Tiek daug minčių sukasi mano galvoje, kad nežinau ar sugebėčiau jas visas surašyti. O to ir nereikia. Jis mano, man jos reikalingos :)...jas ir pasilaikysiu.
Nuotraukose neįmanoma įamžinti to kaip Sebastianas elgėsi. Jis taip nedrąsiai visuomet atsiguldavo prie Gabrieliaus. Tik atsiguldavo ir stebėdavo mūsų reakciją tarsi klausdamas, ar jis taip gali elgtis.
Tiek daug meilės jis norėjo duoti boliui. Visiems mums gyvenimas pasikeitė, apsivertė aukštyn kojomis...bet tai į gerą.
Sebastianas tiek daug išaugo nuo to laiko kai į mūsų gyvenimą įžengė Brolis :) mes visi turėjome ir visdar turime kasdien pasistiepti aukščiau to kas esame ir buvome, tad taptume tuom kuo galime būti. Nežinojau, kad kada gyvenime būsiu tokia kokia esu...ir man tai patinka :)
